HtmlToText
daiva repečkaitė tinklaraštis ir portfolio meniu pereiti prie turinio pradžia Žurnalistika rinktiniai straipsniai lėtoji žurnalistika apžvalgos politikos analizė socialiniai klausimai recenzijos kelionės kelionių tinklaraštis kalbos politika apie parama tinklaraščiui lithuanian english būstų rinka: milžiniškas perskirstymas turtingųjų naudai parašykite komentarą net jei turite nedaug laiko skaityti politikos analizes, rekomenduoju skirti dėmesio šiai . autorė atskleidžia, kaip jungtinėje karalystėje ankstesnės būstų lengvatos leido gyventojoms šiek tiek prakusti ir įsigyti nuosavą būstą, bet po to, apribojus valdžios galimybes įgyvendinti socialinio būsto projektus, būstų rinka veikia kaip milžiniškas perskirstymo mechanizmas turtingųjų naudai. neturinčios būsto praktiškai dirba ne sau, o būstų savininkėms. turto vertė kyla, kai aplinkoje atsiranda viešojo sektoriaus investicijų – mokyklų, kelių, poliklinikų ir pan. kylanti vertė ir savininkių godumas kartu su rinkos spaudimu užtikrina, kad tam tikros asmenų grupės praktiškai neturėtų jokių šansų susitaupyti pradiniam įnašui ir visą laiką dirbti savo būsto nuomotojoms. o kaip yra lietuvoje? skaitykite toliau → kategorijos: visuomenė | Žymos: blogovės valstybė , brandusis kapitalizmas , būstas , sociologija , vilnius | 2018-06-05 | paskelbė: daiva vyrų teisių ir pan. diskursas parašykite komentarą kategorijos: ekspromtas , socialiniai klausimai | Žymos: komiksai , lyčių santykiai , lyčių vaidmenys , moterys , sociologija , vyrai | 2018-05-16 | paskelbė: daiva Žiniasklaida ir turinys parašykite komentarą italijoje vyksta tarptautinis žurnalistikos festivalis, kuriame dalyvauja ir mano draugės, taip pat žmogos , kurioms pavydžiu gauto pasitikėjimo tyrinėti tai, kas įdomu, ir iš kurių semiuosi įkvėpimo. festivalyje bus daug diskusijų apie įvairius žiniasklaidos reikalus. tikiuosi, kad bent keletas pasisems idėjų, kaip dirbti geriau ir mažiau jaudintis dėl pinigų. skaitykite toliau → kategorijos: žiniasklaida | Žymos: brandusis kapitalizmas , žiniasklaida , žinių visuomenė , žurnalistika | 2018-04-12 | paskelbė: daiva kokybiška išsiilgta spauda komentarų: 3 Šaltą beprasidedančios žiemos pavakarę, košiant vėjui, turėjau užmušti kažkiek laiko frankfurto stotyje ir, savaime suprantama, nudrožiau tiesiai į knygų parduotuvę. tąkart mane iškart pasitiko milžiniškas žurnalų stendas. kelionės rytų afrikoje, automobiliai, vaikai, nėrimas vąšeliu… buvo beveik graudu stovėti prie visų šių kokybiškai atspausdintų lobių ir galvoti, kaip pasisekė vokietėms. pirma, šitiek visko skaityti savo gimtąja kalba – didelė privilegija. antra, tai reiškia neišsemiamas galimybes autorėms rasti, kur publikuoti pačius įvairiausius nišinius tekstus. po kelių mėnesių jau vilniuje, oro uosto parduotuvėje, įsigijau šviežią iq life . pirkau labiausiai dėl to, kad jame išėjo fotoesė, kurią parengė mano bičiulė kabule mahbooba hazara, o aš padėjau parašyti tekstą. per gana ilgą skrydį žurnalą pasiskonėdama suskaičiau visą – nuo interviu iki receptų, nuo knygų recenzijų iki savo pačios teksto. daugiau nieko neveikiau skrisdama: netvarkiau nuotraukų telefone, neklausiau podcast’ų, nesprendžiau sudoku, nemiegojau. tik mėgavausi puikiu žurnalu. ne aš viena noriu skaityti tokią spaudą. Štai jav technologijų reporteris du mėnesius naujienas skaitė tik laikraščiuose ir suprato, kad jos čia kokybiškesnės, tikslesnės, lakoniškesnės. popierių reikia taupyti. popierių reikia planuoti. popieriaus nebegalima pakeisti, todėl dar svarbiau viską gerai sutikrinti ir pasirūpinti, kad nebūtų gėda. keliaudama puslapis po puslapio po pusiau tarptautinį, pusiau lietuvišką žurnalą, galvojau, kad būtent tokią spaudą visada norėčiau skaityti. noriu, kad interviuotojos įsigilintų į pašnekovių darbą ir nešvaistytų jų laiko klausimams, kuriuos galima išgūglinti. noriu, kad pašnekovai būtų atrenkami pagal tai, kas įdomiausia, o ne kas prieinamiausia. noriu skaityti recenzijas tokių autorių, kurios daug skaito ir atrenka, kas įdomu, o ne recenzuoja viską, ką gauna, nes ačiū už nemokamas knygas, o ir šiaip, reikia kuo dažniau generuoti kuo daugiau turinio . noriu, kad prie kiekvieno teksto būtų dirbusi komanda, kurios narės viena kitą papildo įvairiais gebėjimais: pasakoti istorijas, logiškai dėlioti mintis, užtikrinti teksto aiškumą ir kalbos taisyklingumą. tuo spauda visada skirsis nuo tinklaraščių. ar dar įmanoma ją atgaivinti? ar yra vilties sukurti sveiką žinių ekosistemą, kur būtų ir greitų, interaktyvių ir daugiaformačių naujienų internete, ir lėtų skaitinių žurnaluose? norėtųsi tikėti, kad konkurencija pirmiausia išnaikins tokius darinius, kuriems nepavyksta tapti nei viena, nei kita. kategorijos: žiniasklaida | Žymos: brandusis kapitalizmas , iq life , žiniasklaida | 2018-03-15 | paskelbė: daiva prigautas solomonas ir laisvės ribos parašykite komentarą neretai socialiniuose tinkluose skaitau, kad lietuvoje kyla minios teismo pavojus. atvejai įvairūs, argumentai suprantami, bet gilesnės analizės, kodėl minia nepasitiki formaliosiomis struktūromis ir nori pati imtis įgyvendinti teisingumo, dažnai pasigendu. kai algis greitai paskelbė medžiosiąs tagintoją solomoną, daug kas jį palaikė ne dėl to, kad džiaugėsi minios teismo idėja, bet dėl to, kad solomono tagai buvo į akis lendantis ir daug ką erzinantis reiškinys. tačiau po to viskas taip ir liko. dabar solomonas vėl išlindo iš užmaršties – skelbiama, kad policija pagavo jį ir jo bendrininkes ( kodėl mot. g. ). skaitykite toliau → kategorijos: socialiniai klausimai | Žymos: brandusis kapitalizmas , ką baudžia ir ko ne , miestai , sociologija , vilnius | 2018-02-03 | paskelbė: daiva gabija grušaitė, „stasys Šaltoka: vieneri metai“ parašykite komentarą lietuviška emigracijos literatūra – kaip lietuviški filmai. eini, daug nesitiki, kažkiek „sergi“ už autores, kad šį kartą pasisektų, paskui skaniai paburnoji, kad iki tarptautinio lygio visgi netraukia. tačiau laikas, praleistas vartojant kūrinį, neatrodo sugaištas, net jei iš meninės pusės ne viskas ar bent jau ne visada patinka, nes lieka toks jausmas, kad kažko įdomaus išmokai apie lietuvą pasaulyje ar panašiai. taip buvo su aurora ir gabijos grušaitės pirmuoju romanu. antrasis į mano rankas pateko gana įdomiomis aplinkybėmis, pačiai jau gyvenant užsienyje. nors kasdien skaitau lietuvišką komentarieną, lietuvių literatūros buvau neregėjusi kelis mėnesius. ir štai – šviežias romanas, kalbantis apie tūkstantinuką lietuvį hipsterį užsienyje. lyginant su pirmuoju autorės darbu, kūrinys brandesnis, personažai išbaigtesni, bandymai į pasakojimą įterpti socialinės kritikos jau mažiau šabloniški. taigi perskaičiau vietomis su susidomėjimu, vietomis krapštydama galvą, vietomis šį tą mintyse pasižymėdama sociologinei analizei. pagrindinės autorės prielaidos išlieka tos pačios. abiejuose kūriniuose lietuva yra provincialus kraštas, kuriame nieko nevyksta, bet kažkokiu būdu išsiperi didingi talentai. tereikia pastaruosius perkelti į tarptautinę erdvę ir jie būtinai suklestės. lietuvė nesuklestėti užsienyje gali tik tokiu atveju, jei pati nežino, ko nori, kaip kad ano romano subjektė. stasys Šaltoka užtataigi yra didelė instagramo žvaigždė, išgarsėjęs tuo, kad, ak, londone rašė tinklaraštį apie imigranto gyvenimą. sutikęs keletą keistų vyrų, vaikinas leidžiasi į nuotykingą kelionę azijoje. kai trijulė sugalvoja persikvalifikuoti ir patapti žurnalistais, tuoj visos televizijos jais patiki ir ima maldaute maldauti jų reportažų. lietuviui taip nuobodu klestėti pasaulyje, kad jis nebesižino, kur dėtis. savo magistrinio teorinei daliai perskaičiau daug literatūros apie tai, kaip būtų sunku apibrėžti, kas yra vakarai, jei nebūtų supakuoto ir vartojimui paruošto stereotipo apie rytus. g.grušaitės romaną galima vertinti kaip literatūrinį bandymą apibrėžti, kas yra vakarai lietuviškame suvokime, o tai ir atsiskleidžia būtent santykyje su rytais – tolimais ir artimais. lietuvis šiame romane savo vakarietiškumą pasitikrina tuo, kad geba stereotipiniu vakarietišku būdu vartoti rytus. stasys Šaltoka egzaminą išlaiko – rytus jis vartoja kaip, kaip panašūs nuotykių ieškotojai vartojo nuo kokio septyniolikto amžiaus. kaip tai vyksta? visų pirma, rytų europietis gali lengvai nukeliauti į rytus, nes dabar jau turi tam pinigų, supratimo, distancijos ir atitinkamo wanderlust . dėl savo rasės lietuvis būtent ten nustoja būti rytų europiečiu – tai svarbu ir gana taikliai pagauta, nors šiame romane prieš tai dar yra gerokai mažiau įtikinamas niujorko epizodas. egzaminą laikantis lietuvis taip pat demonstruoja kultūrinę kompetenciją – žino, ką ir kaip valgyti, kaip kultūrintis, kad pasirodytum kompetentingu rytų vartotoju. dar daugiau, lietuvis be skrupulų jau geba išnaudoti rasinę hierarchiją savo karjeros naudai. atsidūrus pavojingoje vietoje ir gavus išskirtinės informacijos, jam bus atleista, kad joks jis ne žurnalistas, tik apsimeta. keliautojos iš rytų europos rytų ir pietryčių azijoje iš tiesų patapo ir mokytojomis, ir koučerėmis ir dar nežinia kuo, pasinaudodamos vietinių pagarba savo rasei. bet rytų ir pietryčių azija – ne vieninteliai rytai, kurių plotmėje laikomas vakarietiškumo egzaminas. esminis momentas ateina tada, kai lietuvis sutinka rusą. autorė tyčia ar netyčia kuria kontrastą tarp dviejų vyrų brolybės ir milžiniško kultūrinio atstumo. apatiškas išlepintas lietuvis ir uraganiško būties intensyvumo rusas sumodeliuoti taip, kad pabrėžtų prarają, autorės manymu, atsivėrusią tarp buvusios mūsų kraštų kolonizatorės ir mūsų pačių. rusas nesipriešina ir panašaus operiško būties intensyvumo nesitiki iš kaimyno. kaip ir susitaiko, kad pagal dabartinę daiktų tvarką kitas rytų europietis jį vadins aleksu, o ne lioša. g.grušaitės rusas yra stereotipų vėrinys – čia ir tėvas oligarchas, ir ginklas, ir prasiveržianti poezija. skaitydama galvojau apie tai, ar apskritai nerusiškoje literatūroje bent kartą man yra pasitaikę normalių rusų personažų. Šitaip holivudiškai stereotipizuoti rusą – tai ir autorės sau primesto vakarietiškumo egzamino dalis. o gal ir ne. gal ji tiesiog išties gyveno tokiame pasaulyje, kur rusės jai geriau pažįstamos iš holivudo nei iš patirties. pamenu, kartą Čiangmajuje sutikau rusą ir jis manęs paklausė: „o ar tiesa, kad jūsiškiai mūsų taip nekenčia?“ stasys Šaltoka savo rusą myli – kaip nemylėsi, kai šalia to tragiško kvazi-otelo instagrameris atrodo kaip tikras niujorkietis. romane yra labai tvirtai suręstų epizodų. ypač įsiminė vieta, kai trys socialinių medijų personos nutaria sunaikinti tai, kas brangiausia buitinio smurto aktą įvykdžiusiam asmeniui. nelėkštai suvyniotos ir romantinės įtampos. yra ir hipsteriškai pretenzingai ištęstų epizodų, kur man tikrai neįdomu, kad personažai valgo noodles . turiu pastabų kalbos redaktorei/iui. romanas tyčia menkai redaguotas, siekiant atskleisti lietuvių viduriniosios klasės pidžiną. bet „verslo kortelės“, rimtai? labai keista ir tai, kad angliški vardai transkribuoti („džanet“), o rytų azijos vietovardžių rašyba angliška, tarsi autorė nežinotų, kaip juos ištarti, o taip tikrai nėra. nelotyniško pagrindo žodžius reikia transkribuoti, o palikus taip, kaip yra, tik dar labiau pabrėžiamas vartojimo per vakarietišką prizmę aspektas: ai, koks skirtumas, kokius raidynus vartoja vietinės, aš su visais bendrauju ir viską skaitau angliškai, todėl copy-paste į lietuvių kalbą irgi sueis. romanas nuotykingas, labai lietuviškas ir, neskaitant hipsterių valgymo epizodų, neištęstas. nors situacijos niujorke neskamba įtikinamai (praėjo per mažai laiko, kad ambicingas lietuvis susigyventų ir taip bodėtųsi sėkme), romanas iliustruoja savitą pasaulį, tam tikrą lietuvišką emigrantišką svajonę. kaip toks jis yra įdomus diasporos literatūros egzempliorius. kategorijos: recenzijos | Žymos: kelionės , knygos , rytų azija , stereotipai | 2018-01-07 | paskelbė: daiva vyro kalba apie vyriškumą – gal kam padės parašykite komentarą kai dešimtys moterų pasisakė apie nuodingus lyčių stereotipus po to, kai patyrė įvairius jų žiaurumo laipsnius, daugelis jūsų netikėjote. gal patikėsite vyru. kategorijos: feminizmas | Žymos: lyčių santykiai , stereotipai , šeima , vyrai | 2017-12-07 | paskelbė: daiva nidos vasiliauskaitės siūlymas panaikinti privalomą ugdymą parašykite komentarą neseniai rašiau apie švietimo, koks jis yra, problemas. prisipažinau, kad mokytis man buvo lengva, sekėsi, buvau mokytojų mėgstama, netrūko draugių, bet vis tiek negalėjau pakęsti mokyklos ir laukdavau, kada visa tai pagaliau baigsis. o štai nida vasiliauskaitė žiebė iš peties – švietimo sistemą ji siūlo ne reformuoti, o panaikinti. skaitykite toliau → kategorijos: visuomenė | Žymos: brandusis kapitalizmas , mokyklos , nida vasiliauskaitė , švietimas , vystomoji pagalba , žinių visuomenė | 2017-11-17 | paskelbė: daiva Žurnalistės nužudymas maltoje – mano komentarai parašykite komentarą rytoj bus praėjusios dvi savaitės po to, kai netoli savo namų galingame automobilio sprogime žuvo maltos žurnalistė ir tinklaraštininkė daphne caruana galizia. kaip apie tai sužinojau, galite pasiskaityti mano bičiulio komentare . tą patį vakarą buvau minėjime su žvakėmis. kai pavyko pėsčiomis pasiekti sliemą, minia jau judėjo. turėjau atsinešusi žvakelę, nuo kažko ją prisidegiau ir, laukdama draugių, svarsčiau, ar aš čia esu kaip dalyvė ar visgi kaip politologė ar žurnalistė (nes taip, kaip tik išėjau iš darbo nvo ir ketinu vėl pradėti žurnalistinę veiklą). minioje draugių rasti nepavyko. pro šalį plaukė pokalbių nuotrupos. daugelis atsinešė vėlinių tipo žvakes, o iš mano mažytės žvakelės tekantis vaškas skaudžiai apvarvėjo pirštus. visgi esu čia rinkti istorijų, nusprendžiau. kas iš to išėjo, pamatysite netrukus. tačiau pradinę analizę lietuviškai galite išgirsti šiame komentare lrt radijui ir pasiskaityti šiame 15min straipsnyje . Žinių visame pasaulyje kaip ir netrūko. užtat aktyvizmo fronte – visiška tyla. tai pirma politinė žmogžudystė prieš žurnalistę es po charlie hebdo (švedė kim wall taip pat buvo neseniai nužudyta, bet, mano paskutinėmis žiniomis, nekeliama versija, kad tai kerštas už jos ankstesnius darbus). po charlie hebdo keitėsi daug fb profilių nuotraukų, visur mirgėjo grotažymės, pylėsi straipsnių salvės. dabar gi juodi profilių paveisklėliai ir analogiška grotažymė #jiendaphne neišplito už maltos ribų. Įsiklausykime. tinklaraštininkę (nors ir dažnai nesilaikiusi žurnalistinės etikos, bet mirties akivaizdoje ne apie tai kalba) nužudė vidury baltos dienos, panaudojo milžinišką sprogmenį, kurį reikia mokėti atgabenti ir sumontuoti. kas tai padarė – galbūt niekada nesužinosime. ir visiškai jokios reakcijos? ar tikrai taip toli ta malta? o gal visgi peršasi nuomonė, kad emocingos reakcijos, skirtingai nei charlie hebdo atveju, nebuvo tik todėl, kad nebuvo nusikaltėlio, kuris kažką įdomaus šauktų egzotiška kalba? jei kažką praleidau, parašykite komentaruose. kategorijos: politikos analizė , žiniasklaida | Žymos: 15min , aktyvizmas , lrt , malta , mano komentarai , nusikaltimai , žiniasklaida | 2017-10-29 | paskelbė: daiva užsienietės maltos pride eitynėse: „ačiū, malta, už tai, kur šiandien esame“ parašykite komentarą „i came here for love,“ – iš garsiakalbių valetoje griaudėjo vietinės žvaigždės perdainuotas tarptautinis hitas. užsienietes (kodėl bendruoju atveju rašau moteriškąja gimine, žr. čia ) į viduržemio jūros salyną atvedė įvairios priežastys, bet į lgbt eitynes jos susirinko pasidžiaugti, kad jų pasirinktoji tėvynė – viena pažangiausių europoje pagal lgbt teisių lygį. Šiemet tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių ir interseksualių asmenų asociacija (ilga) maltą savo vaivorykštės reitinge įvertino kaip lgbt draugiškiausią europos šalį. „Šiemet tiesiog neįtikėtina – daug aktyviau įsitraukė maltos verslai,“ – džiaugiasi ketverius metus maltoje pragyvenusi eitynių savanorė britė mia. jos nuomone, įstatymai pasitarnavo tam, kad lgbt teisės taptų kažkuo visiškai normaliu. kai birželį parlamentas balsavo dėl santuokos lygybės įstatymo, kuriuo teisiškai sulyginamos tos pačios lyties ir skirtingos lyties porų teisės, tik vienas opozicinės partijos politikas išdrįso balsuoti prieš. abi pagrindinės partijos sutarė, kad įstatymas bus priimtas, ir iš karto po to premjeras joseph’as muscat’as užlipo ant scenos kastilijos aikštėje pasveikinti šventiškai nusiteikusios minios. skaitykite toliau → kategorijos: Įvykiai , visuomenė | Žymos: malta , migracija , pride , renginiai | 2017-09-12 | paskelbė: daiva Įrašo navigacija ← senesni įrašai ieškoti: Žymelės biurokratija blogovės valstybė brandusis kapitalizmas buržujų naujienos darbas euroblogas europa europos sąjunga feminizmas filmai grožis istorija japonija kelionės knygos ką baudžia ir ko ne lietuva lyčių santykiai menas miestai migracija mokyklos moterys pokalbiai popkultūros įkvėpsniai radikalizmas reklama religija renginiai saugumo paranoja segregacija smurtas sociologija stereotipai sveikatos apsauga tarpvalstybiniai santykiai tel avivas vengrija vilnius vyrai šeima švietimas žiniasklaida žinių visuomenė žodžiai naujausi įrašai būstų rinka: milžiniškas perskirstymas turtingųjų naudai vyrų teisių ir pan. diskursas Žiniasklaida ir turinys kokybiška išsiilgta spauda prigautas solomonas ir laisvės ribos kategorijos apžvalgos Įvaizdžiai recenzijos socialiniai klausimai statistika visuomenė žiniasklaida azijos studijos feminizmas Įspūdžiai ekspromtas Įvykiai kelionių tinklaraštis mokslai politikos analizė radiniai daiktai duomenys muzika programos video kalendorius 2018 m. birželio mėn. pr a t k pn Š s « geg 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 gytis repečka comic con baltics 2017: herojai susitiko 2017-12-10 „login 2017“ apžvalga 2017-06-06 konferencija „login 2017“ 2017-05-24 robotikos šventė „robotiada 2017“ (fotoreportažas) 2017-03-30 cat s60: pirmasis pasaulyje išmanusis telefonas su integruota termine kamera 2016-07-13 sistema: wordpress
daivarepeckaite.com rapport :
Visitez le site